1Ir dėl to man dreba širdis,
nerimsta savo vietoje.
2Klausykitės visi jo griausmingo balso
ir iš jo burnos kylančio garso.
3Visur po dangumi, ligi pat žemės pakraščių
jis paleidžia jį drauge su savo žaibu.
4Paskui pasigirsta riaumojantis garsas,
Dievas griaudžia savo didingu balsu.
Savo žaibų jis nesulaiko,
kol nenutyla jo balsas.
5Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,
daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.
6Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’,
o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’
7Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant,
kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.
8Tada žvėrys lenda į urvą
ir išsitiesia savo guolyje.
9Vėtra išsiveržia iš savo buveinės
ir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.
10Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas,
platūs vandenys greitai užšąla.
11Jis prikrauna debesis drėgmės
ir skleidžia žaibų kupinus debesis.
12Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,
kad įvykdytų visa, ką jis įsako,
visame gyvenamos žemės paviršiuje.
13Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei –
jis padaro, kad tai atsitinka.
14Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnį
ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.
15Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis
ir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?
16Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis –
nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą?
17Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais,
kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo.
18Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą,
stiprų kaip nuliedintą veidrodį?
19Pasakyk mums, ką turime jam sakyti,
nes negalime ginčytis, būdami tamsoje.
20Ar apie tai bus jam pasakyta, kai kalbėsiu?
Nejau žmogus kada nors norėjo būti prarytas?
21Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę,
ji per šviesi danguje,
kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis.
22Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę;
Dievą gaubia šiurpulinga didybė.
23Visagalis – negalime jo pasiekti!
Jis didingas jėga ir teisingumu,
tad nepažeis didelio teisumo.
24Todėl žmonės jo pagarbiai bijo,
bet jis negerbia žmogaus,
laikančio save išmintingu“.
